Všį Šilutės ligoninė

 
  • Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size

Petras Jakštas „Vadovas po Šilutės miestą“

Minėdami miesto 500 metų sukaktį skaitytojams siūlome pažintį su prieš 29-erius metus Petro Jakšto-Prietėliaus parašytos knygos „Vadovas po Šilutės miestą“ rankraščiu.

Būdamas labai dėmesingas ne tik žmonėms, bet ir istorijai, jis rinko žinias apie Šilutės miesto bei krašto praeitį ir visa tai užrašinėjo. Savo žinias jis perteikdavo atvykusiems turistams, kurie norėjo susipažinti ne tik su nuostabia pamario gamta, bet ir su paslaptingo (tada) krašto praeitimi. Taip buvo parašyta ir šita, ir kitos knygos. Tik „Senajai Šilutei“ 1994 metais buvo lemta išvysti dienos šviesą – kitos taip ir liko rankraščiuose.

 

 

Nors apie daugelį čia rašomų dalykų jau galime pasakyti ir gerokai daugiau, tačiau patraukė autoriaus požiūris ir noras aprašyti bei papasakoti apie kiek žymesnį Šilutės namą ar jo vietą. Medžiagos rinkimo ir knygos rašymo metu P.Jakštas negalėjo naudotis daugeliu šiandien mums prieinamų šaltinių. Tačiau nežiūrint to, apie daugelį vietų jam pavyko surasti nemaža įdomių ir patrauklių žinių ar detalių. Žinoma, kai kurių vietų jis nepastebėjo ar apie tai nerado pakankamai informacijos.

Pradžioje autorius pateikia bendrą istorinę apžvalgą, kaip jis įvardija „Šilokarčiama-Heydekrug–Šilutė“. Kad būtų patogiau skaityti, ši dalis „Šilainės sodo“ leidėjų suskirstyta į smulkesnes dalis. Tekstas kai kuriose vietose paredaguotas tik stilistiškai. Tolimesnėse dalyse bus aprašoma aštunto dešimtmečio Šilutė ir jos aplinka, kaip ją tada matė šio darbo autorius P.Jakštas-Prietėlius. Laimingo atsitiktinumo dėka, pavyko gauti nemažai pokarinių Šilutės nuotraukų, kurios daugeliu atveju bus labai iliustratyvios. Jos papildys tekstą. Bet apie tai sužinosite vėliau.

Pratarmė

Man tekdavo ir dabar dar tenka tiek ekskursijoms, tiek atskiriems asmenims aiškinti apie Šilutės praeitį ir dabartį. Todėl šį bei tą ėmiau užrašinėti. Žinoma, kiek turėjau po ranka rašytinių šaltinių ir kiek aš pats prisiminiau iš tų laikų, kai 1923-1927 m. šiame krašte gyvenau, o paskui retkarčiais aplankydavau savo mieluosius prietėlius. Iš tų užrašų susidarė tartum vadovas po Šilutės miestą. Taip šį rašinį ir pavadinau. Baigiau jį 1977 m.

Deja, š.m. birželio mėnesio pradžioje prireikus rankraštį nusinešiau į savo darbovietę ir laikiau rašomojo stalo stalčiuje. Tačiau atsirado blogos valios žmogus, mėgstąs ieškoti, ko nepadėjo ir rankraštį pavogė. Laimei, to rankraščio nuorašas buvo pas gerą žmogų ir dabar galiu originalą atstatyti truputį jį papildydamas arba kai ką pakeisdamas. Mat, gyvenimas nestovi vietoje. Dabartis greit kinta. Todėl aš čia daugiausia miniu tai, kas buvo ir tik iš dalies, kas dabar yra.

Žinoma, jeigu turėčiau laiko ir man būtų prieinami šaltiniai, kurių neturiu, galėčiau šį rašinį papildyti ir patobulinti. Tačiau turiu viltį, kad ateityje, kai kas susidomės Šilute ir tatai padarys geriau, pilniau ir tobuliau.

Rašau tatai nesitikėdamas nei garbės, nei pelno, nei padėkos. Rašymas buvo mano laisvalaikio poilsis, o rašinys buvo reikalingas man pačiam. Tačiau, jeigu kas domisi Šilutės praeitimi ir dabartimi, tam mielai jį teikiu. O jeigu skaitytojas rastų kai ko naudingo, tai būtų man atlyginimas.

Šilutė, 1982 m. rugpjūčio 27 d.

Kuršių žemė

Senų senovėje Baltijos pajūryje, tarp Dauguvos ir Nemuno, Latvijos vakarų ir Lietuvos šiaurės vakarų teritorijoje, gyveno kuršiai. Jie buvo indoeuropiečiai ir priklausė baltų kalbos grupei, o jų kalba buvo tarpinė tarp lietuvių ir latvių kalbų. Pirma kuršiai kentėdavo nuo skandinavų, o paskui nuo vokiečių antpuolių.

XIII a. pradžioje Dauguvos žiotyse įsikūrė vokiečių riterių karinė organizacija – Livonijos, arba Kalavijuočių, ordinas ir ėmė grobti lyvių ir kuršių kraštą. 1252 m. vokiečiai įsikūrė Klaipėdoje, o kiek vėliau – Ventės Rage ir Rusnėje. Čia jie pasistatydino pilis, pavergė kuršius ir ėmė puldinėti lietuvius, žemaičius. Pastarieji nelikdavo skolingi. Jie taip pat puldinėdavo vokiečius, bet jų iškrapštyti iš pilių nepajėgdavo. O vargdieniai kuršiai kentėdavo tiek nuo vokiečių, tiek nuo lietuvių. Dauguma jų žuvo kovose. Dalis pasitraukė į lietuvių kraštą ir ten įsikūrė. Tatai dar primena vietovardžiai: Kuršėnai (miestas Šiaulių rajone), Kuršai (kaimai Kelmės, Telšių ir Ukmergės rajonuose), Kuršiai (Eišiškių ir Kėdainių rajuonuose) ir kt., o taip pat pavardės: Kuršis, Kuršys, Kuršius, Kuršelis, Kurševičius ir kt.

Kuršių lietuviai sulietuvėjo arba sulatvėjo. Dar XVII a. Rusnės bažnyčioje buvo sakomi pamokslai ir kuršių kalba. Vėliau apie Kuršius nebeminima. Jokių raštų kuršių kalba nebeliko. Išliko tik jų vardas pavadinimuose: Kuršas, Kuršių marios, Kuršių Nerija, Kuršeliai ir Kuršlaukis. Kaimai Klaipėdos rajone, kuršių kalbos paminklai vietovardžiuose: Aukštumalė, Dituva, Gaicai, Svencelė ir kt. ir šiek tiek bendrinių žodžių lietuvių ir latvių kalbose, teisingiau – jų tarmėse.

Keklio sritis

Iš 1253 ir 1291 m. aktų, pagal kuriuos kalavijuočiai dalijosi su Kuršo vyskupu užgrobtą kraštą, matyti, kad kraštas jau buvo pasiskirstęs į kelias sritis, o dabartinė Šilutė buvo Keklio (Ceklis) srityje, kurios ribos nebuvo nurodytos. Knygos „Šilutės apskrities istorija“ autorius Johanas Sembritzki manė, kad jos rytinė riba ėjo nuo Rusnės upės per Vaitkaičius ir Daubarus ir kad Katyčių ir Akmeniškių piliakalniai buvo šioje srityje.

Anapus Nemuno gyveno mūsų giminaičiai prūsai. Jų kraštą užgrobė teutonų arba kryžiuočių ordinas (taip pat vokiečių karinė organizacija). 1328 m. kalavijuočiai Klaipėdos, Ventės Rago ir Rusnės pilis atidavė kryžiuočiams. Abu ordinai, beplatindami kardu ir ugnimi tariamą krikščionybę, kraštą pavertė dykyne. Tik kai 1422 m. Vytautas Didysis pagal Melno sutartį atidavė kryžiuočiams trikampį krašto gabalą tarp Kuršių marių ir dešiniojo Nemuno kranto (paskui gavusį Klaipėdos krašto vardą) liovėsi kovos ir prasidėjo krašto apgyvendinimas. Atsirado naujakurių, daugiausia ateivių iš Žemaitijos. Jie kirto miškus ir krūmus, naujai kūrė kaimus ir tiesė kelius, o valdžia prie kelių įkurdavo smukles.

Smuklės – svarbus ekonominis vienetas

Smuklei įkurti valdžia duodavo privilegiją, t.y. tam tikrą raštą, kuriame būdavo surašomos smuklininko teisės, pareigos bei prievolės. Smuklė gaudavo didesnį ar mažesnį žemės plotą, teisę prekiauti ne tik svaigalais, bet ir kitomis prekėmis. Kai kurios smuklės gaudavo teisę žvejoti nurodytuose vandenyse. Aplinkiniai gyventojai smuklėse vaišindavosi, linksmindavosi, apsirūpindavo reikalingomis prekėmis, sužinodavo paskutines naujienas. Keleiviai čia sustodavo pailsėti ir pernakvoti. Smuklininkas būdavo turtingiausias ir įtakingiausias apylinkės asmuo, ištikimas valdžios tarnas, vokiškos kultūros skleidėjas. Todėl smuklės per visą vokiečių viešpatavimo laiką vaidino labai svarbų vaidmenį ekonominiame, kultūriniame ir politiniame gyvenime.

Tarp Klaipėdos ir Tilžės buvo svarbus vieškelis, kuriuo keliaudavo daug pirklių, prekybininkų su prekėmis ir šiaip įvairių keleivių. Maždaug pusiaukelėje tarp aukščiau minėtų miestų, šile prie Šyšos upės ir buvo numatyta įkurti smuklę, kuriai likimas lėmė tapti Šilutės miesto gemalu.

Privilegija Talaičiui

1511 vasario 22 d. Klaipėdos komtūras Michael von Schwaben davė Jurgiui Talaičiui (Georg Talat), turbūt jau suvokietintam lietuviui ar prūsui, privilegiją laikyti „Šile įkurtą smuklę“ (Krugk uff heyde gelegenn) su laukais, pievomis, kylant nuo gurgždo iki Šyšos ir su teise laisvai žvejoti žieminiais tinklais Kuršių mariose. Gurgždas – upėje atsiradusi sala. Dabar neaišku, kur ji buvo ir kiek tada smuklė žemės gavo. Tačiau iš vėlesnės 1628 m. privilegijos matyti, kad ši smuklė turėjo 19 ūbų, 18 margų, 48 rykštes, t.y. mūsų laikų matais apie 300 ha žemės.

Smuklė buvo įkurta negyvenamoje vietoje, šile, todėl aplinkiniai gyventojai lietuviai ją vadindavo bendriniais žodžiais – Šilokarčema. Pastarasis žodis „karčema“ – ne lietuviškas, o skolinys iš slavų kalbų (rusų – koprma, lenkų – karcsma ir t.t.). Iš sakytų žodžių pasidarė vietovardis – Šilokarčema, kurį vokiečiai, išvertę į savąją kalbą, padarė Heydekrug (Heyde – šilas, Krug – karčiama, smuklė).

Smuklė gerai tarpo. Joje sustodavo pirklių, prekybininkų ir verteivų. Čia prasidėjo prekyba ir Šilokarčema ilgainiui tapo prekyviete. Atsirado turgus ir mugės. Verdainėje ir Šile tarp Verdainės ėmė kurtis amatininkai ir prekybininkai.

XVII a. Šilokarčemos prekyboje labai žymų vaidmenį vaidino škotai, išeiviai iš Britanijos salų. Jie dėl tikybinių persekiojimų turėjo apleisti savo tėvynę ir ieškoti prieglaudos svetur. Dalis jų emigravo į Prūsiją. Kai kurie įsikūrė Šilokarčemoje ir Verdainėje. Vienu metu beveik visa prekyba ir visos smuklės atsidūrė jų rankose. Karai ir maras juos išsklaidė ir XVIII a. pradžioje jie čia išnyko, 1725 m. beminimas vienintelis škotas, kuris nebūdamas katalikas, susituokė Žemaitijoje pas kataliką kunigą.

Karai, marai ir kitos nelaimės

1629-1635 m. vyko Lenkijos-Švedijos karas. Kraštą okupavo ir nusiaubė Švedų kariuomenė. Pirmasis Prūsijos kurfiurstas Jurgis Vilhelmas buvo švedų sąjungininkas, todėl kraštą puldinėjo Lietuvos kariuomenė. Paskui kurfiustas tapo Lenkijos sąjungininku.

Prūsijos kariuomenė žygiavo į Kuršą kariauti su švedais ir plėšė gyventojus ne mažiau kaip priešas.

XVII a. krašte net septynis kartus siautė maras. Ypač žiauri maro epidemija buvo 1709-1710 m. Žmonės krito, kaip žiemos pakąsti lapai. Žibų kaime beliko tik trys gyvi žmonės, o kai kuriuose kaimuose neliko nė vieno gyvo žmogaus. Ištuštėjo ir Šilokarčema. Apmirė prekyba, tačiau vietoje išmirusių lietuvių įsikūrė išeiviai iš Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos ir kitų kraštų. Gyventojų vėl padaugėjo. Atgijo prekyba. Šilokarčema atsigavo ir ėmė rūpintis įsigyti miesto teises.

Pastangos įgyti miesto teises

Anais laikais miesto teisės turėjo didelę reikšmę. Miestas gaudavo savivaldą. Miestelėnų padėtis būdavo daug geresnė negu valstiečių. Amatininkai susiburdavo į cechus, kurie gaudavo privilegijas ir gindavo savo reikalus. Pirkliai ir prekybininkai turėdavo gildijas. Miestas turėdavo magistratą, kurį sudarydavo miestelėnų rinkti atstovai.

1721 m. tam tikra valdžios skirta komisija ėmė tyrinėti, kur steigti miestą – Šilokarčemoje ar Verdainėje, kuri taip pat pretendavo į miesto teises. Po ilgų tyrinėjimų pagaliau buvo nuspręsta miestą steigti Šilokarčemoje.

1726 m. balandžio 29 d. Gumbinės provincijos valdybai buvo pavesta nužymėti būsimo miesto ribas ir sudaryti planą, bet biurokratiškas valdžios aparatas lėtai veikė ir tik 1730 m. balandžio 16 d. matininkas Betgen pateikė miesto planą. Tačiau Klaipėdos miesto burmistras, magistratas, teismas, pirkliai ir amatininkų cechai kreipėsi į Prūsijos karalių Fridrichą Vilhelmą I, prašydami neleisti steigti Šilokarčemos miesto, kuris galėtų Klaipėdai padaryti didžiausių nuostolių, kenkdamas jos prekybai. Prie Klaipėdos protesto prisijungė ir Tilžės miestas, kuris Šilokarčemą taip pat laikė savo būsimu varžovu. Tuo būdu Šilokarčema miesto teisių ir negavo. Tačiau ji augo, statėsi, plėtėsi, tapo ne tik prekybiniu, bet ir administraciniu centru.

 

Petro Jakšto straipsnis
Šilokarčemos laikrastis
2011-06-28, Nr. 8 (158)

 

savivaldybe



e-valdzios-vartai

VPC-baneris-197x87

Nuorodos

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija - http://www.sam.lt

Valstybinė ligonių kasa - http://www.vlk.lt

Klaipėdos teritorinė ligonių kasa - http://www.klaipedostlk.lt

Klaipėdos universitetinė ligoninė - http://www.kul.lt

Klaipėdos jūrininkų ligoninė - http://www.jurlig.lt

Respublikinė Klaipėdos ligoninė - http://www.rkligonine.lt

TLK-10-AM/ACHI/ACS - http://ebook.vlk.lt/e.vadovas/index.jsp

Šilutės rajono savivaldybė - http://www.silute.lt

Sekite mus

facebook logos PNG19751


.2


Informuojame,

kad  Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje laisvų vietų nėra.
Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus tel. 8 441 62 060 


Registratūra 
(8 441) 61 040


Priėmimo - skubios pagalbos skyrius 
(8 441) 61 041

 

Uz-sazininga