Naujienos

Chirurgija viliojo tikslumu

V. Žvirblis – kraštietis, užaugęs Gardamo miestelyje, vidurinę mokyklą baigęs Žemaičių Naumiestyje. Jis pasakojo, kad baigdamas mokyklą dar nebuvo tikras, kuriuo gyvenimo keliu pasukti, nors mintis apie medicinos studijas „kažkur kirbėjo“. Postūmiu apsispręsti tapo pokalbis su draugu.

„Kaip dažnai būdavo tais laikais – baigi vidurinę ir dar nesupranti, kur stoti. Turėjau draugą iš Gardamo, kuris po išleistuvių pasakė, kad nori būti vaistininku ir važiuos į Kauno medicinos institutą. Tada man ta mintis užstrigo irgi. Sakau, gerai, važiuojam abudu. Nuvažiavom, padavėm prašymus,“ – prisimena gydytojas.

Tačiau kelio į mediciną pradžia nebuvo sėkminga, tais pačiais metais jis neįstojo. Nepasisekimas tik sustiprino norą siekti savo tikslo. Vytautas įstojo į profesinę mokyklą, lankė parengiamuosius kursus, o kitąmet egzaminus išlaikė vien penketais ir į medicinos studijas įstojo be jokių kliūčių.

1978 m. Vytautas baigė Kauno medicinos institutą, po to sekė internatūra Šiaulių respublikinėje ligoninėje. Pagal anuomet galiojusią tvarką, jaunas chirurgas buvo paskirtas į Naujosios Akmenės ligoninę. Tačiau po šešių mėnesių jį iškvietė į sovietų armiją.  V. Žvirblis buvo išsiųstas į Kaliningrado sritį, vėliau į Sankt Peterburgo karo ligoninę.

Po dviejų metų tarnybos jis sugrįžo į savo gimtuosius kraštus. Nors tuo metu jaunųjų specialistų karjeros planus reguliavo ministerijos, Vytautui pavyko sugrįžti į Šilutę, kur ne tik tęsė savo darbą, bet ir sutiko būsimą žmoną Danutę. Čia jie apsistojo visam laikui.

Mokėsi iš kolegų, vėliau mokė kitus

V. Žvirblis prisimena, kad pirmoji jo darbo diena Šilutės ligoninėje buvo 1982 m. balandžio 1 d. Tuomet ši ligoninė buvo laikoma viena stipriausių ir buvo labai vertinama ne tik dėl savo stiprių padalinių, tokių kaip Vaikų ligų ir Vidaus skyriai, bet ir dėl profesinės aplinkos, kuri traukė medicinos studentus mokytis ir tobulėti.

Čia dirbo puikus gydytojų kolektyvas, tarp jų chirurgai – medicinos mokslų daktaras  Edvardas Norkus, Julius Pranevičius, Petras Masaitis, Jonas Vėtrinas, vėliau Algimantas Čeponis ir Algis Starkus. Dirbdamas kartu su jais Vytautas gavo vertingų profesinių pamokų.

Atliekamų chirurginių operacijų spektras buvo labai platus – chirurgai operuodavo pilvo organus, kraujagysles, teikdavo skubią pagalbą pacientams (tiek suaugusiems, tiek vaikams) po traumų ir avarijų. V. Žvirblis prisimena, kad jam net yra tekę skubos tvarka susiūti perdurtą širdies raumenį – tai buvo neeilinis išbandymas.

„Buvo kitokios gydymo metodikos. Pavyzdžiui, skrandžių opaligė buvo gydoma operaciniu būdu. Traumatinius ligonius dažniausiai gydydavo konservatyviai, atlikdavo tempimus. Pagal tuometę tvarką pacientai su galvos traumomis nebūdavo pervežami į kitas įstaigas. Šilutės ligoninėje buvo įprasta, kad neurochirurgai atvažiuodavo iš Kauno, vėliau ir iš Klaipėdos, kad operuotų pacientus su galvos traumomis. Po operacijų ligoniai būdavo slaugomi būtent Šilutėje. Ligoniai skyriuje gulėdavo labai ilgai. Chirurgijos ir traumų skyrius visuomet būdavo pilnas“, – pasakoja V. Žvirblis.

V. Žvirblis prisimena, kad jo darbo pradžioje pagrindinė diagnostinė priemonė buvo rentgeno aparatas, o gydytojams labiau tekdavo pasikliauti savo ausimis, akimis ir rankomis. Nepaisant to, kad medicinos technologijos dar nebuvo tokios pažengusios kaip šiandien, dauguma operacijų būdavo sėkmingos.

Gydytojas Vytautas nuolat mokėsi, kėlė kvalifikaciją, ieškojo būdų, kaip prisitaikyti prie laikmečio naujovių. Pagal specialybę chirurgas ir abdominalinis chirurgas V. Žvirblis tapo ir endoskopuotoju, o vėliau, pirmasis Šilutės ligoninėje pradėjo daryti endoskopinius žarnyno tyrimus, vadinamąsias kolonoskopijas. Šio amato subtilybių išmokė ir ne vieną jaunąjį kolegą.

Pavaduotojo medicinai darbo pradžia – sunki

1997 metais V. Žvirblis pradėjo dirbti ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju medicinai. Pasiūlymą tapti pavaduotoju gavo iš tuometinio ligoninės vadovo Artūro Skiko ir, nors tiek jam, tiek sau pažadėjo, kad nedirbs ilgiau dviejų metų, šį darbą išdirbo du dešimtmečius.

Administracinį darbą Vytautas pradėjo itin sudėtingu laikotarpiu. Lietuvoje dar nebuvo galutinai suformuluoti sveikatos priežiūros sritį reguliuojantys teisės aktai, o seni sovietiniai įstatymai buvo nebegaliojantys. Reikėjo sukurti naują teisinių dokumentų bazę. Elektroninio teisės aktų registro, kaip dabar, nebuvo. Gydytojas atviravo, kad kelias dienas jautėsi nežinąs nuo ko pradėti.

„Vis tiek turėjo būti tam tikros tvarkos, kaip žmonėms reikia dirbti, kaip turi būti atliekamas gydymo procesas ir slaugos procedūros ir kiti svarbūs dalykai sveikatos priežiūros srityje. Pradėjau kurti tuos vidinius teisės aktus. Vėliau šias tvarkas reikėjo tik atnaujinti pagal naujus SAM įsakymus“, – prisimena gydytojas.

V. Žvirblis teigia, kad pavaduotojo medicinai darbe išmoko greitai spręsti problemas ir atsakyti į visus klausimus: „Iškilus klausimams, reikėdavo greitai sugalvoti atsakymus. Kai duodavai tvirtą atsakymą, žmonės būdavo patenkinti. Niekada nemeluodavau“.

Pavaduotojui tekdavo tirti ir skundus, bendrauti su žiniasklaidos atstovais, kartu su administracija spręsti įstaigos finansinius iššūkius. Sprendimas atsisakyti pavaduotojo medicinai pareigų nebuvo skubotas. V. Žvirblis tuomet nusprendė daugiau dėmesio skirti savo šeimai ir laisvalaikiui. Jis taip pat jautė pasitikėjimą kolegomis, kuriems galėjo patikėti savo pradėtus darbus, žinodamas, kad jie bus tęsiami atsakingai.

Liudijo ir beprasmybę, ir stebuklus

Vytautas pasakoja, kad per tiek darbo metų buvo visko – ir sėkmės, ir nesėkmių.  Liūdniausios akimirkos būdavo, kai ant operacinio stalo numirdavo vaikai ar kitos dienos nesulaukdavo neurochirurginiai pacientai. Tokiais momentais gydytoją užklupdavo beprasmybės jausmas. Vis dėlto jis įsitikinęs, kad jei kaip medikas padarei viską, kas buvo tavo galioje, sąžinės graužaties tokiais atvejais neturėtų būti.

Tačiau buvo ir stebuklų, kurių niekada nepamirš. Vienas iš tokių atvejų – jauna pacientė, kuri po avarijos į ligoninę buvo atvežta komos būsenoje. Neurochirurgai, apžiūrėję ją, neteikė vilčių ir artimiesiems rekomendavo pasiruošti blogiausiam. Tačiau merginos mama tikėjo, kad duktė gali pasveikti ir nesitraukė nuo jos lovos. Po mėnesio komoje, mergina vieną rytą pradėjo mirksėti, kalbėti, vėliau pasveiko. Vytautas neabejojo, kad tai buvo besąlygiškos motinos meilės stebuklas.

Kitas įsimintinas atvejis – 11-12 metų berniukas, skendęs Šyšos upėje, į ligoninę atvežtas visiškai be gyvybės ženklų. Kaip tik tą vakarą budėjęs V. Žvirblis, neprarasdamas vilties, su kolegomis vaiką gaivino apie valandą ir ... berniukas atsigavo! Už šį kilnų poelgį, už stiprybę, už profesionalumą, 2003 metais gydytojui LNK televizijos projekte buvo įteiktas apdovanojimas „Gerumo sparnas“

„Yra žmonių likimai. Aš tuo tikiu ir kitaip būti negali“, – įsitikinęs gydytojas.

Linki tikėti pacientais ir kolegomis

Savo karjerą baigiantis gydytojas jauniems kolegoms linki tikėti savo pacientais ir tikėti savo kolegomis. Pasak jo, kai pacientas pasitiki gydytoju ir atsiduoda jam, tai yra didžiausia dovana.

„Pacientai neateina pas medikus tik pasišnekėti – jie ateina su savo bėdomis, su viltimi ir tikėjimu, kad jiems bus padėta. Toks pasitikėjimas įpareigoja“, – dalijasi gydytojas. Anot jo, svarbiausia ne tik profesionalumas, bet ir gebėjimas išlaikyti žmogišką ryšį, kuris gydymo procese tampa ne mažiau reikšmingas nei medicinos žinios.

Jis taip pat pabrėžia, kad gydytojo darbe, nors kai kuriose srityse galima dirbti vienam, bendradarbiavimas su kolegomis yra būtinas: „Kartais sprendimą rasti padeda pasitarimai, kolektyvo palaikymas, todėl labai svarbu tikėti ir savo kolegomis.“ Gydytojas įsitikinęs, kad tokia tikėjimo ir pasitikėjimo grandinė stiprina ne tik patį mediką, bet ir visą sveikatos priežiūros sistemą.

Savo gyvenime pradėjęs poilsio etapą, gydytojas planuoja daugiau laiko skirti savo šeimai, keliauti, užsiimti mėgstamais hobiais bei tiesiog mėgautis ramybe. Jis džiaugiasi galėsiantis daugiau laiko praleisti su artimaisiais ir pagaliau pailsėti po ilgų ir atsakingų darbo metų.

Padėkojo kolegos

Vasario 4-ąją kolegos šiltai atsisveikino su gydytoju V. Žvirbliu, kuris po beveik 43 metų atsidavusio darbo Šilutės ligoninėje išėjo į pelnytą poilsį. Jo profesionalumas, žmogiškumas ir išskirtiniai gebėjimai paliko ryškų pėdsaką Šilutės ligoninės bendruomenėje – tiek tarp gydytojų, tiek tarp bendrosios praktikos slaugytojų.

Vyriausiasis gydytojas Algis Starkus pasidalijo mintimis apie kartu praleistus metus ir dėkojo už ilgametį darbą:

Ir nors gaila, kad gydytojas baigia savo karjerą, džiaugiuosi, jog jis galės daugiau laiko skirti sau bei savo šeimai. Juk gyvenimas nėra vien tik darbas.

Nuoširdžiai dėkoju V. Žvirbliui už jo ilgametį darbą. Linkiu mėgautis tikru gyvenimu naujame – poilsio etape“.

Šilutės ligoninės administracijos inf.